600 milijardų kasmet kosmosui, o Žemėje banginiai skęsta plastike

 

Kosmos visada žadino žmonių vaizduotę. Valstybės ir privačios korporacijos šiandien investuoja milijardus dolerių į projektus, susijusius su kosmoso tyrinėjimu, raketų statyba, orbitinių stočių kūrimu ar misijomis į Marsą.

Tuo tarpu vandenynai, kadaise buvę švaros ir gamtos jėgos simboliu, virsta plastiko sąvartynais. Vis dažniau žiniasklaidoje pasirodo vaizdai negyvų banginių, kurių skrandžiai pilni plastikinių maišelių, paplūdimių, kurie vietoje smėlio nusėti buteliais ir atliekomis, ar žuvų, kurių organizme aptinkama mikroplastiko.

Tad kyla klausimas: ar vaikydamiesi svajonių užkariauti kosmosą neprarandame iš akių pagrindinės atsakomybės – pasirūpinti savo planeta?

 

Turinys
1. Įvadas
2. Iš kur atsirado skaičius 600 milijardų?
3. Svajonių apie žvaigždes kaina
4. Žemė – planeta krizėje
5. Viltis slypi paprastuose, natūraliuose sprendimuose
6. Išvados
7. DUK

 

Iš kur atsirado skaičius 600 milijardų?

Skaičiuojama, kad bendra pasaulinių išlaidų kosmoso sektoriui vertė – įskaitant kosmoso tyrinėjimus, palydovines technologijas, mokslinius tyrimus ir komercinius projektus – jau siekia apie 600 milijardų dolerių per metus. Šioje sumoje yra tiek viešosios lėšos, tiek privačių technologijų milžinų investicijos. NASA, Europos kosmoso agentūra, taip pat tokios bendrovės kaip „SpaceX“ ar „Blue Origin“ lenktyniauja tarpusavyje dėl naujų projektų: nuo modernių palydovų kūrimo, per įgulas misijas į Mėnulį, iki futuristinių Marso kolonizacijos planų.

Tai įspūdinga suma, rodanti, kad žmonija ne tik svajoja apie žvaigždes, bet ir pasirengusi už šias svajones sumokėti labai didelę kainą. Problema ta, kad Žemėje kasdienybė atrodo visiškai kitaip. Paplūdimiai visame pasaulyje skęsta plastiko šiukšlėse. Banginių ir jūrinių vėžlių skrandžiuose randami plastikiniai maišeliai, buteliai ir kitos atliekos, kurias mes – žmonės – neatsakingai išmetame į aplinką. Skaičiuojama, kad kasmet į vandenynus patenka net 11 milijonų tonų plastiko, ir šis skaičius auga.

Atsižvelgiant į šiuos faktus kyla natūralus klausimas: ar tikrai nesupainiojome prioritetų?

 

Svajonių apie žvaigždes kaina

Išlaidos kosmosui – tai ne tik sausi skaičiai. Už milijardų dolerių slypi konkretūs projektai, kurie žadina vaizduotę. NASA kasmet skiria daugiau nei 25 milijardus dolerių moksliniams tyrimams, iš kurių reikšminga dalis tenka „Artemis“ programai, siekiančiai sugrąžinti žmogų į Mėnulį ir paruošti dirvą kelionei į Marsą. Europos kosmoso agentūra (ESA) taip pat investuoja į tyrimų ir palydovų misijas, skirdama joms apie 7 milijardus eurų per metus. Tuo tarpu privačios įmonės – tokios kaip „SpaceX“ (Elono Musko) ar „Blue Origin“ (Jeffo Bezoso) – leidžia milijardus raketų technologijų ir kosminio turizmo plėtrai, kurios turėtų iš esmės pakeisti prieigą prie kosmoso.

Šių išlaidų mastas daro įspūdį, tačiau dar labiau vaizduotę veikia palyginimai. Skaičiuojama, kad vienos įgulos misijos į Marsą kaina gali siekti net 100 milijardų dolerių. Palyginimui – Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programa (UNEP) nurodo, kad pasaulinis sprendimų, leidžiančių radikaliai sumažinti plastiko patekimą į vandenynus, įgyvendinimas kainuotų apie 20 milijardų dolerių per metus. Kitaip tariant, už vienos kelionės į Raudonąją planetą kainą būtų galima finansuoti penkerius metus intensyvios kovos su plastiko krize Žemėje.

Vis dėlto įvaizdžio prasme laimi kosmosas. Raketas, kylančias į žvaigždes, įspūdingus kapsulių nusileidimus ir Marso kolonijų vizijas matome pirmuosiuose laikraščių puslapiuose – jos žadina visuotinę fascinaciją. Tuo tarpu vandenynų drama vyksta tyliai – toli nuo kamerų blyksčių. Negyvi banginiai, išmesti į krantą su skrandžiais, pilnais plastiko, retai tampa tokiais simboliais kaip „Falcon 9“ raketos.

Ir štai čia slypi paradoksas: leidžiame turtus svajonėms apie naujus pasaulius, nors mūsų pačių pasaulis – vienintelis, kuriame iš tiesų galime gyventi – pamažu skęsta šiukšlėse.

 

Žemė – planeta krizėje

Kasmet į vandenynus patenka nuo 8 iki 11 milijonų tonų plastiko. Tai prilygsta tam, lyg kas minutę į vandenį būtų išmetama pilna sunkvežimio šiukšlių partija. Problemos mastas toks didelis, kad mokslininkai perspėja: jei nesustabdysime šio proceso, iki šio amžiaus vidurio jūrose pagal svorį bus daugiau plastiko nei žuvų.

Plastikas nedingsta. Laikui bėgant jis suyra į vis mažesnes daleles – mikroplastiką ir nanoplastiką – kurios prasiskverbia visur. Šiandien jų aptinkama žuvyse ir jūros gėrybėse, kurios vėliau patenka ant mūsų stalų. Jie randami geriamajame vandenyje, valgomojoje druskoje, o naujausi tyrimai patvirtino jų buvimą net žmogaus kraujyje ir plaučiuose. Tai reiškia, kad sintetinės medžiagos, kurios kadaise simbolizavo patogumą ir pažangą, tampa neatsiejama žmogaus kūno dalimi – su dar nežinomomis pasekmėmis sveikatai.

Dramatiškiausi padariniai matomi ten, kur jūrų srovės sutelkia atliekas į milžiniškus sąnašus. Garsiausias pavyzdys – Didžioji Ramiojo vandenyno šiukšlių dėmė, dreifuojanti tarp Kalifornijos ir Havajų, kurios plotas penkis kartus didesnis už Lenkiją. Tačiau panašių dėmių yra ir Atlante, ir Indijos vandenyne. O Pietryčių Azijos šalių pakrantėse – kur atliekų tvarkymo infrastruktūra silpnesnė – paplūdimiai primena sąvartynus, o vietos bendruomenės gyvena nuolatinio plastiko apsuptyje.

 

Viltis paprastuose, natūraliuose sprendimuose

Akistatoje su pribloškiančia plastiko banga gali pasirodyti, kad žmonija pateko į savo patogumo spąstus. Tačiau egzistuoja medžiagos, lydinčios žmogų nuo seno ir šiandien galinčios tapti realia alternatyva sintetinėms. Viena jų – natūralus kamštis – atsinaujinantis, biologiškai suyrantis ir visiškai ekologiškas žaliavas. Jis gaunamas iš kamštinio ąžuolo žievės nekertant medžių. Be to, nulupus žievę ji po kelerių metų atauga, todėl natūralaus kamščio gamyba neniokoja miškų, o priešingai – padeda jiems išlikti.

Lyginant natūralų kamštį su plastiku, skirtumai akivaizdūs. Plastikas skyla šimtmečius ir praktiškai niekada visiškai neišnyksta – jis tik byra į vis smulkesnes daleles, kurios prasiskverbia į aplinką. Tuo tarpu natūralus kamštis visiškai suyra, nepalikdamas toksinių likučių. Patvarumo požiūriu abi medžiagos gali būti palyginamos – kamštis atsparus drėgmei, elastingas, lengvas ir itin tvirtas. Tačiau poveikio aplinkai atžvilgiu natūralaus kamščio pranašumas – neginčijamas.

Todėl grįžimas prie paprastų, natūralių sprendimų – tokių kaip natūralus kamštis – nėra žingsnis atgal, o išmintingas žingsnis tvarios ateities link. Pasaulyje, kuriame skęsta banginiai, o jūros pilnos plastiko, tokios alternatyvos gali būti ne tik simbolis, bet ir praktinis pokyčio įrankis.

 

Išvados

Žmonija šiandien kosmoso tyrinėjimams ir palydovų technologijoms išleidžia apie 600 milijardų dolerių per metus. Tai suma, kuri kelia pagarbą ir rodo, kokios toli siekia mūsų ambicijos. Norime atrasti naujus pasaulius, statyti bazes Mėnulyje ir rengtis misijoms į Marsą. Tačiau tuo pačiu metu vienintelėje planetoje, kurią iš tiesų turime, vyksta pasaulinio masto drama – vandenynai skęsta plastike, gyvūnai žūsta su šiukšlėmis pilnais skrandžiais, o mikroplastikas skverbiasi į mūsų maistą, vandenį ir kraują.

Kontrastas akivaizdus. Už dalį vienos kelionės į Marsą kainos galėtume ženkliai sumažinti plastiko patekimą į aplinką. Tačiau įvaizdžio ir žiniasklaidos prasme kosmosas nugali problemas, kurios vyksta tiesiog po mūsų kojomis.

Todėl kartu su didelėmis svajonėmis apie žvaigždes mums reikia paprastų, praktinių veiksmų Žemėje. Natūralaus kamščio pavyzdys rodo, kad sprendimai gali būti ir ekologiški, ir funkcionalūs – prieinami čia ir dabar, negriebiant sintetinių pakaitalų, kurie teršia aplinką.

Galiausiai klausimas, kurį turėtume sau užduoti, skamba taip: ar norime investuoti milijardus į svajones apie ateitį kitose planetose, kai mūsų pačių planeta pamažu tampa netinkama gyventi? Gal metas pakeisti perspektyvą – nes Žemės gelbėjimas nėra mažiau ambicingas iššūkis nei kelionė į Marsą.

 

DUK

1. Kiek siekia pasaulinės išlaidos kosmosui?
Manoma, kad valstybės ir privačios įmonės į kosmoso sektorių investuoja apie 600 milijardų dolerių per metus. Tai apima mokslinius tyrimus, kosmines misijas ir palydovinių technologijų plėtrą.

2. Kodėl plastikas vandenynuose yra tokia didelė problema?
Kasmet į jūras ir vandenynus patenka nuo 8 iki 11 milijonų tonų plastiko. Šios taršos kelia grėsmę gyvūnams, kurie praryja atliekas, o plastikas suyra į mikroplastiką, patenkantį į maisto grandinę ir galiausiai – į žmogaus organizmą.

3. Ar mikroplastikas pavojingas sveikatai?
Nors ilgalaikio mikro- ir nanoplastiko poveikio tyrimai dar vyksta, jau žinome, kad šių dalelių randama žmogaus kraujyje, plaučiuose, net placentose. Tai reiškia, kad jos patenka į mūsų kūną, o galimos pasekmės gali apimti hormonų pusiausvyros sutrikimus, uždegiminius procesus ir širdies bei kraujagyslių ligas.

4. Kiek kainuotų plastiko mažinimas pasauliniu mastu?
UNEP skaičiavimais, veiksmingoms plastiko mažinimo programoms įgyvendinti reikėtų apie 20 milijardų dolerių per metus – tai tik nedidelė dalis to, ką skiriame kosmosui.

5. Ar natūralus kamštis gali pakeisti plastiką?
Ne visur, tačiau daug kur – taip. Natūralus kamštis puikiai tinka butelių kamščiams, kaip izoliacinė medžiaga, interjero elementams ar kasdieniams aksesuarams. Skirtingai nei plastikas, jis visiškai suyra ir nepalieka toksiškų pėdsakų aplinkoje.