TikTok vietoj Vikipedijos. Naujoji karta mokosi iš 60 sekundžių vaizdo įrašų

 

Dar visai neseniai prieigos prie žinių internete simboliu buvo „Wikipedia“ – skaitmeninė enciklopedija, kurią kūrė vartotojai iš viso pasaulio. Dar anksčiau pagrindiniu informacijos šaltiniu buvo mokykliniai vadovėliai, tradicinės enciklopedijos ir bibliotekos. Tačiau šiandien jaunoji karta, ypač Z karta, vis rečiau renkasi ilgesnius straipsnius ar knygas. Jų kasdieniame gyvenime pirmosios „paieškos sistemos“ vaidmenį vis dažniau atlieka „TikTok“ – pramogų platforma, kurios algoritmas pateikia turinį trumpų, 60 sekundžių vaizdo įrašų forma.

Tai kelia klausimų ne tik dėl šių žinių kokybės, bet ir dėl švietimo ateities, kritinio mąstymo bei ekspertų vaidmens. Ar „TikTok“ gali pakeisti „Wikipedia“? O gal tai tik laikina mada, rodanti, kaip smarkiai pasikeitė lūkesčiai informacijos šaltiniams?

 

Turinys
1. Įvadas
2. Nuo vadovėlių ir enciklopedijų iki „TikTok“
3. Greičio ir emocijų spąstai
4. Fake news „TikTok“ eroje – kaip lengvai plinta mitai
5. Natūralus kamštis – klaidinantis mitas
6. Švietimas „TikTok“ epochoje – kaip tvarkytis?
7. Išvados
8. DUK

 

Nuo vadovėlių ir enciklopedijų iki „TikTok“

Kaip pasikeitė jaunųjų kartų žinių šaltiniai

Dar prieš du dešimtmečius žinios pirmiausia siejosi su vadovėliais, bibliotekomis ir enciklopedijomis. Prieiga prie informacijos reikalavo laiko, kantrybės ir gebėjimo kritiškai skaityti. „Wikipedia“, pasirodžiusi XXI amžiaus pradžioje, buvo lūžis – staiga kiekvienas galėjo per kelias sekundes pasiekti milžiniškus žinių išteklius, nors vis dar ilgesnių, struktūruotų tekstų forma. Šiandien jaunoji karta renkasi visai kitokį požiūrį: vietoje ilgo skaitymo jie mieliau renkasi greitą, vizualią informaciją socialinių tinklų platformose.

Kodėl „Wikipedia“ ir vadovėliai nusileidžia trumpiems vaizdo įrašams

Vadovėliai ir enciklopedijos reikalauja susikaupimo bei nuoseklaus skaitymo, o „TikTok“ siūlo akimirksnį atsakymą patrauklia, dinamiška forma. Trumpas vaizdo įrašas kalba emocijų, pasakojimo ir vizualių metaforų kalba – elementų, kurie daug lengviau prikausto dėmesį nei sausas tekstas. „Wikipedia“ pralaimi ne todėl, kad yra mažiau vertinga, o todėl, kad neatitinka jaunų vartotojų lūkesčių, pripratusių prie žaibiškos turinio vartosenos.

„TikTok“ kaip naujasis „žinių centras“

Daugeliui paauglių „TikTok“ tapo pirmąja vieta, į kurią kreipiamasi norint ką nors sužinoti – nuo sveikatos patarimų, per mokymosi užuominas, iki istorinių įdomybių. Algoritmas, akimirksniu parodantis turinį pagal vartotojo interesus, lemia, kad programėlė pakeičia tradicinę paieškos sistemą. Tai jau ne tik platforma šokių ar memų peržiūrai, bet ir milžiniška edukacinio, populiariosios mokslo ir – deja – pseudomokslinio turinio saugykla.

Statistika, rodanti „TikTok“ populiarumą kaip paieškos sistemos

Tyrimai rodo, kad net 40% Z kartos atstovų JAV mieliau ieško informacijos „TikTok“ ar „Instagram“ nei „Google“. Kai kuriose srityse, tokiose kaip kulinarija, sveikata, gyvenimo būdas ar istorijos įdomybės, trumpas vaizdo įrašas tampa pagrindiniu įkvėpimo ir žinių šaltiniu. Ši tendencija stiprėja – „TikTok“, turintis daugiau nei milijardą aktyvių vartotojų per mėnesį, vis labiau konkuruoja su tradicinėmis enciklopedijomis ar švietimo portalais.

Gen Z ir milenialsai – kodėl labiau pasitiki kūrėjais nei ekspertais

Socialinių tinklų išauginta karta labiau tapatinasi su influenceriais ir mikro-kūrėjais nei su anoniminiais „Wikipedia“ autoriais ar akademikais, rašančiais vadovėliuose. Lemiamas veiksnys – perdavimo forma: ekspertai rašo formalia, dažnai uždara kalba, o interneto kūrėjai – paprasta, suprantama ir emocinga. Be to, artima sąveika (komentarai, patiktukai, galimybė užduoti klausimą) kuria autentiškumo ir pasitikėjimo jausmą. Todėl jauni žmonės mieliau patikės trumpu patarimu „TikTok“ nei daug puslapių turinčiu moksliniu straipsniu.

 

Greičio ir emocijų spąstai

Kaip 60 sekundžių pakeičia daug puslapių apimties darbus

„TikTok“ remiasi trumpa forma – daugiausia kelių dešimčių sekundžių įrašais, kurie turi akimirksniu prikaustyti žiūrovo dėmesį. Tai visiška priešingybė tradicinei edukacijai, paremtai tekstų analize, argumentų nuosekliu dėstymu ir kritine refleksija. Praktikoje tai reiškia, kad istoriniai, moksliniai ar medicininiai veikalai suspaudžiami iki vieno paprasto teiginio: įspūdingos įdomybės, greito patarimo ar „šokiruojančio fakto“.

Problema ta, kad supaprastinimas ne visada reiškia aiškumą – dažnai tai veda prie iškraipymų, konteksto praleidimo ir klaidingų išvadų. Sudėtingi biologiniai procesai ar istoriniai įvykiai neįmanoma sutalpinti į 60 sekundžių be iškraipymo rizikos. Ir vis dėlto daugeliui jaunų žmonių būtent tokie įrašai tampa pirmuoju ir dažnai vieninteliu žinių šaltiniu.

„TikTok“ algoritmas – kas didina pasiekiamumą, bet ne tiesą

„TikTok“ širdis – rekomendacijų algoritmas, kuris apdovanoja ne patikimumą, o patrauklumą ir gebėjimą įtraukti žiūrovus. Tai reiškia, kad į tendencijų viršūnę patenka šokiruojantis, emocingas ir lengvai įsimenamas turinys – nebūtinai atitinkantis faktus. Įrašas, keliantis emocijas ir provokuojantis komentarus, turi daug daugiau galimybių tapti virusiniu nei ramus, išsamus eksperto paaiškinimas.

Rezultatas – „TikTok“ emocijos, o ne moksliniai įrodymai tampa pasiekiamumo valiuta. Informacija, pateikta memų ar kontroversiškų tezių forma, turi daug didesnį šansą pramušti informacinį triukšmą nei patikimi duomenys. Algoritmas stiprina informacines burbulus, kuriuose vartotojai tvirtinasi prie to, ką nori girdėti, užuot buvę konfrontuojami su skirtingais požiūriais.

Dezinformacijos mastas

Tokios veikimo logikos pasekmė – ne tik paviršutiniškos žinios, bet ir masinė dezinformacija. JAV ir Jungtinėje Karalystėje atlikti tyrimai rodo, kad daugiau nei pusėje „TikTok“ turinio apie sveikatą gausu klaidų, supaprastinimų ar klaidinančių teiginių. Tai apima tiek „stebuklines“ dietas, tiek pseudo-medicininius patarimus, kurie neretai gali net pakenkti sveikatai.

Šis reiškinys apima ir kitas sritis: nuo istorijos ir politikos, gamtos mokslų iki aplinkosaugos informacijos. Kadangi vaizdo įrašai dažnai plinta žaibiškai ir yra kopijuojami kitų kūrėjų, klaidingas turinys per trumpą laiką pasiekia milijonus žmonių. Kuo labiau kontroversiškas ar stebinantis įrašas, tuo greičiau jis išpopuliarėja – o tiesa nustumiama į paraštes.

 

Fake news „TikTok“ eroje – kaip lengvai plinta mitai

Kodėl jauni žmonės ypač imlūs supaprastinimams ir pusiau tiesoms

Z karta užaugo pertekliško dirgiklių srauto aplinkoje. Jų kasdienybę sudaro nesibaigianti trumpų vaizdo įrašų, pranešimų ir memų tėkmė, kuri skatina paviršutinišką turinio įsisavinimą. Tokiame kontekste supaprastinimai ir pusiau tiesos tampa patrauklūs – juos lengva įsiminti ir jie „veikia“ greitos žinutės formatu. Be to, jauni vartotojai dažnai laiko kūrėjų autentiškumą ir emocingumą svarbesniu patikimumo rodikliu nei tradicinės autoriteto figūros. Jei kūrėjas atrodo „artimas“ ir „nuoširdus“, jo žinutė priimama kaip tiesa, net jeigu ji prieštarauja mokslui.

Pseudomokslinės teorijos, tampančios viralais

„TikTok“ lengva rasti teorijų, neturinčių jokio mokslinio pagrindo, tačiau vis tiek sulaukiančių milžiniško populiarumo. Dažniausi pavyzdžiai:

• sveikatos mitai – stebuklingos dietos, magiški papildai, „paslaptys“ greitam lieknėjimui ar lėtinių ligų „gydymo be gydytojo“ būdai,

• pseudoekologinės tezės – pavyzdžiui, įsitikinimas, kad kai kurios natūralios medžiagos kenkia aplinkai, nors mokslo faktai teigia priešingai,

• sąmokslo teorijos – nuo klimato kaitos neigimo ir fantastiškų istorinių reiškinių aiškinimų iki užuominų, esą mokslo institucijos „slepia tiesą“.

Tokio pobūdžio teorijos ypač greitai plinta, nes remiasi emocijomis: kelia nuostabą, pasipiktinimą, o kartais – viltį lengvai išspręsti sudėtingas problemas.

Absurdiniai „faktai“ apie istoriją ir sveikatą, kuriais tiki milijonai

Pavyzdžių – apstu. Tarp jaunų vartotojų plinta mitai, esą piramides pastatė ateiviai, kad viduramžiai buvo „tamsus laikotarpis be jokių žinių“, ar kad vakcinos sukelia daugiau ligų, nei jų padeda išvengti. Lygiai taip pat populiarūs įrašai, teigiantys, jog kasdien geriamas obuolių actas pakeičia metabolinių ligų gydymą, arba kad „tam tikras kvėpavimas“ gydo depresiją.

Bėda ta, kad absurdiški teiginiai pateikiami patrauklia pasakojimo forma – su dinamišku montažu, įtaigia muzika ir paprasta fraze, kuri įstringa atmintyje. Patikimas tokių mitų paneigimas reikalauja laiko, šaltinių ir konteksto – ir tai retai gali konkuruoti su įrašu, kuris per minutę suteikia žiūrovui iliuziją, jog jis atrado „paslėptą tiesą“.

 

Natūralus kamštis – klaidinantis mitas

Iš kur atsirado mintis, kad kamštis „naikina miškus“

Diskusijose „TikTok“ ir kituose socialiniuose tinkluose neretai pasigirsta klaidingas įsitikinimas, esą kamščio gamyba reiškia medžių kirtimą ir, vadinasi, aplinkos niokojimą. Šis mitas kyla daugiausia iš žinių stokos apie žaliavos išgavimo procesą ir supaprastinimų, kartojamų komentaruose bei vaizdo įrašuose. Daugeliui vartotojų kamščio įvaizdis automatiškai siejasi su „miško kirtimu“, kaip popieriaus ar konstrukcinės medienos atveju.

Kaip mitas plinta „TikTok“ komentaruose

„TikTok“ skatina mitų virusinį plitimą. Pakanka, kad populiarus komentaras užsimintų, jog kamštis „atsiranda medžių sąskaita“, ir prasideda kartojamų melų lavina. Kiekvienas kitas vartotojas prideda savą supaprastinimą, o algoritmo mechanizmas – teikiantis pirmenybę diskusijoms ir emocinėms reakcijoms – pasirūpina, kad klaidinga informacija pasiektų šimtus tūkstančių žmonių. Taip susidaro užburtas ratas: kuo daugiau apie mitą rašoma, tuo labiau jis atrodo tikėtinas.

Tiesa apie kamštį: kodėl medžiai nekertami, o toliau auga ir atsinaujina

Iš tiesų kamštis yra vienas tvariausių natūralių žaliavų. Jis gaunamas nuo kamštinio ąžuolo (Quercus suber) žievės, o ne kertant medį. Šie medžiai daugiausia auga Portugalijoje, Ispanijoje, Maroke ir Italijoje, o jų žievė gali būti nužievinama kas 9–12 metų. Šis procesas augalui nekenkia – priešingai, skatina regeneraciją. Medis toliau auga, o žievė atauga, todėl kelis šimtmečius gali tiekti naują žaliavą.

Kamštinis ąžuolas taip pat atlieka svarbų ekologinį vaidmenį: kaupia didelius anglies dioksido kiekius, saugo dirvožemį nuo erozijos ir yra buveinė daugeliui nykstančių rūšių. Tad kamščio gamyba padeda išsaugoti Viduržemio jūros regiono ekosistemas, o ne joms kenkia.

Kamštis – viena iš labiausiai atsinaujinančių ir ekologiškų išeičių

Lyginant su daugeliu kitų pramonėje naudojamų medžiagų, natūralus kamštis išsiskiria ypatingu ilgaamžiškumu, perdirbimo galimybėmis ir mažu anglies pėdsaku. Jis naudojamas ne tik butelių kamščiams gaminti, bet ir statyboje, dizaine, akustikoje ar net aviacijoje. Svarbu tai, kad kamščio rinka palaiko vietos bendruomenes Viduržemio jūros regionuose, kurdama darbo vietas be būtinybės naikinti miškus.

Todėl natūralus kamštis yra žaliava, kuri turėtų būti laikoma žiedinės ekonomikos ir ekologiško požiūrio pavyzdžiu. Tačiau mitas apie jo kenksmingumą rodo, kaip lengvai klaidinga informacija gali užvaldyti pasakojimą socialinėje žiniasklaidoje – ypač tada, kai trūksta patikimų paaiškinimų paprastu ir patraukliu formatu.

 

Švietimas „TikToko“ epochoje – kaip sau padėti?

Mokytojų, ekspertų ir faktų tikrintojų vaidmuo

Trumpųjų vaizdo įrašų dominavimo akivaizdoje mokytojai ir ekspertai susiduria su visiškai nauju iššūkiu: kaip kovoti dėl jaunų žmonių dėmesio, kuris dažnai trunka vos keliasdešimt sekundžių? Tradicinė paskaita ar vadovėlis pralaimi prieš „TikToko“ patrauklumą, todėl itin svarbus tampa aktyvus ekspertų dalyvavimas socialinėje žiniasklaidoje. Vis daugiau mokytojų ir mokslininkų kuria savo profilius, kuriuose paprastai, bet moksliškai pagrįstai aiškina sudėtingus reiškinius.

Didelę reikšmę turi ir organizacijos, užsiimančios faktų tikrinimu. Jų užduotis – ne tik paneigti melagingą informaciją, bet ir teikti turinį, kuris moko atskirti patikimus šaltinius nuo manipuliacijų. „TikToko“ eroje faktų tikrintojas nebegali apsiriboti vien ilgu straipsniu – jis turi naudoti tą pačią kalbą, kaip ir populiarūs įrašai: trumpą, vizualų ir lengvai suprantamą.

Kaip ugdyti kritinį mąstymą tarp jaunų žmonių

Svarbiausia švietimo „TikToko“ eroje dalis yra kritinio mąstymo ugdymas. Jauni žmonės turi išmokti užduoti klausimus: Kas yra turinio autorius? Kokias jis turi kompetencijas? Ar pateikia šaltinius? Ar tai, ką jis sako, atitinka kitą patikimą informaciją? Be šių įgūdžių net geriausios mokymo programos bus nepakankamos.

Mokytojai gali remti šiuos gebėjimus, pavyzdžiui:

• analizuodami populiarius „TikToko“ vaizdo įrašus pamokose ir kartu vertindami jų patikimumą,

• aiškindami, kaip veikia rekomendacijų algoritmas ir kokie jo ribotumai,

• mokydami atpažinti emocinius triukus pasakojimuose, kurie dažnai nusveria faktus.

Ar galima „TikToką“ panaudoti protingam švietimui?

Paradoksalu, bet „TikTokas“ nebūtinai turi būti tik grėsmė – jis gali tapti ir švietimo įrankiu. Jau šiandien daugelis mokytojų ir ekspertų naudojasi platforma mokslo populiarinimui, sudėtingų reiškinių aiškinimui ar net mini pamokų vedimui. Esmė slypi formoje: turinys turi būti trumpas, dinamiškas, vizualiai patrauklus, bet kartu pagrįstas faktais.

Tinkamai naudojamas „TikTokas“ gali remti švietimą, atlikdamas „įžangos“ vaidmenį į gilesnius šaltinius. Vaizdo įrašas gali įkvėpti, sužadinti smalsumą ir nukreipti auditoriją į patikimus straipsnius, knygas ar internetinius kursus. Todėl vietoj kovos su pačia platforma verta galvoti, kaip išnaudoti jos potencialą, kad vietoje dezinformacijos ji skatintų tikras žinias.

 

Apibendrinimas

„TikTokas“ pakeitė būdą, kaip jaunosios kartos įgyja žinių – nuo vadovėlių ir enciklopedijų perėjome prie trumpų, 60 sekundžių vaizdo įrašų, kurie veikia kaip modernios „mini pamokos“. Iš vienos pusės tai technologinė ir kultūrinė revoliucija, atverianti švietimą naujiems formatams ir suteikianti greitą prieigą prie turinio. Iš kitos – didžiulis iššūkis, nes supaprastinimas, emocinis perdavimas ir algoritmų veikimas skatina mitų bei dezinformacijos plitimą.

Natūralaus kamščio mito pavyzdys parodo, kaip lengvai klaidinga informacija gali dominuoti pasakojime, o tikri faktai lieka šešėlyje. Tai platesnės problemos simptomas: patrauklumas dažnai nugali patikimumą.

Jeigu „TikTokas“ turi tapti įrankiu, padedančiu plėsti žinias, jis turi būti laikomas tik atspirties tašku – įkvėpimu giliau nagrinėti temą, o ne enciklopedijos ar vadovėlio pakaitalu. Švietimas trumpųjų vaizdo įrašų epochoje reikalauja naujos kalbos, kuri derintų patrauklumą su patikimumu ir atsakomybe už turinį.

 

DUK

1. Ar „TikTokas“ tikrai gali pakeisti Vikipediją?
Ne visiškai. „TikTokas“ pateikia turinį greičiau ir patraukliau, bet retai išsamiai ir patikimai. Vikipedija ir tradiciniai šaltiniai vis dar nepakeičiami, kai reikia gilesnių žinių ir platesnio konteksto. „TikTokas“ gali būti tik atspirties taškas, įkvėpimas ieškoti daugiau informacijos.

2. Ar visi edukaciniai turiniai „TikToke“ yra klaidingi?
Ne. Platformoje yra daug vertingų paskyrų, kurias kuria mokytojai, mokslininkai ir entuziastai, gebantys aiškinti sudėtingus dalykus paprastai. Problema slypi proporcijose – algoritmas dažniau iškelia kontroversišką ir emocingą turinį, o ne būtinai moksliškai pagrįstą.

3. Kaip apsisaugoti nuo dezinformacijos „TikToke“?
Svarbiausia – kritinis požiūris: tikrinti šaltinius, lyginti informaciją skirtingose vietose ir suprasti, kad algoritmas pirmenybę teikia patrauklumui, o ne tiesai. Naudingi yra ir faktų tikrintojai bei edukacinės paskyros, kurios paneigia melagingą informaciją.